Justinas Marcinkevičius.
„Labai ryškiai prisimenu įvykį, kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada, rodos, antroje (dabartinėje penktoje) gimnazijos klasėje. Tėvai nuomavo man kambarį (tiksliau pasakius, lovą) miestelyje*
* ir jo šeimininkei pristatydavo maistą, kuriuo ši penėdavo mane visą savaitę, o kartais ir dvi. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl, tačiau tėvai tada laiku nepristatė šeimininkei maisto produktų ir tą rytą pusryčiams aš valgiau kito moksleivio, nuomojančio lovą pas tą pačią šeimininkę, duoną, tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš ne tiek valgiau, kiek rijau ašaras ir pykau ant namiškių, kad šie laiku nepasirūpino manimi, mokslus einančiu. Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto gumulėlį, rodos, dar ir padžiūvusio sūrio galą, pasėdėjo keik su manimi ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėdamas prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo sausa ir šilta, žinojau, kad vakarienei turėsiu savo duonos, o vis tiek galvojau apie einantį į namus tėvą – sušalusį, perlytą; vaizduotėje regėjau motiną, pasilenkusią darže prie runkelių, vyresniąją seserį, velėjančią žlugtą šaltame sodžiaukos vandenyje, raudonas ir suskilusias jos rankas, jaunesnįjį brolį, susigūžusį po maišu prie karvių…. Ir labai aštriai pajutau, kad šitie mano brangiausi žmonės gyvena bei dirba ir dėl manęs, kad jie tarsi atplėšia nuo savęs geresnį kąsnį ir geresnį drabužį man, mokslus einančiam, kad tėvas tik todėl nusiavė batus, jog aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. / … / Tai nebuvo pareigos supratimas, ne, tai buvo vienintelis man prieinamas būdas mylėti, meile atsiliepti š meilę.“
(Dienoraštis be datų. Vilnius, 1981, p. 62)
