„Birštonas – rojaus prieangis“, – sakė Justinas Marcinkevičius. (Iš laiško Teresei Murauskaitei)
Justinas Marcinkevičius visada buvo su Birštonu. Kurorto vaizdai ryškūs ir jo vaikystės prisiminimuose, kai jis su tėvais keldavosi per Nemuną į Birštono bažnyčioje švenčiamus atlaidus, kai su mama nešdavo parduoti vasarotojams vyšnias ar šiaip buvodavo. O ir vėlesniais metais poetas mėgdavo atostogauti Birštone, džiaugėsi čia vykstančiomis permainomis. Tikriausiai niekas gražiau nepasakė apie Nemuno kilpas, kaip Justinas Marcinkevičius rašydamas įžanginį žodį nuotraukų albumui apie Birštoną. Su poetu kartu atidengėme ir Vytauto paminklą, ir atvėrėme Sakralinį muziejų, minėjome jo bendraklasio ir bendramokslio, kito iškilaus mūsų kraštiečio Jono Kazlausko gimtadienius Matiešionyse, susitikdavome kitomis progomis.
