Lepelionių piliakalnis su papėdės gyvenviete Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, Lepelionių kaime (Stakliškių seniūnija). Seniau Lepelionių piliakalnis dar vadintas Balnakalniu, vėliau imtas vadinti Napoleono kepure.
Piliakalnis yra nupjautos keturkampės piramidės formos. Iš pietų, šiaurės ir vakarų juosia žemuma, rytų – aukštuma. Šlaitai statūs: vakarinis– 15, rytinis – 7,5 m aukščio; rytinėje papėdėje yra 26 m pločio ir 2 m gylio griovys. Piliakalnio aikštelė ovali, 13 × 10 m dydžio, apjuosta pylimu (rytiniame krašte yra 2 m aukščio ir 12 m pločio, kitur – 0,2 m aukščio ir 2 m pločio).
Lepelionių piliakalnio rytinėje ir šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė (tirta 1955 ir 1971); rasta lipdytos keramikos lygiu ir grublėtu paviršiumi. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Lepelionių piliakalnis datuojamas pirmu tūkstantmečiu–antro tūkstantmečio pradžia.
Justinas Marcinkevičius apie piliakalnį
„GRAŽUS kelias iš Vilniaus į tėviškę. Neprailgsta jis, nepabosta. Jau, rodos, atmintinai moki kiekvieną posūkį-vingį, kiekvieną kalną-pakalnėlę, pažįsti kiekvieną mišką-girelę, kiekvieną lauką ar pievą, slėniais ir ežerų pakrantėmis bėgančią – o vis stebiesi ir atsistebėt negali, o vis grožiesi, vis aikčioji mintyse: kiek daug tau duota, žmogau, glauskis širdimi prie to visko, pripildyk ją sklidinai, kad ji dainuoti imtų, kad užraudotų iš laimės, užrypuotų, – nesvarbu, savais ar kitų žodžiais. / … / Už Aukštadvario, neprivažiavus Stakliškių, atsiveria platus – kaip gyvenimas – slėnis. Sustabdau mašiną, išlipu ir liečiu akimis kiekvieną sodybą, medžių guotą, ežerėlį, vejuosi žvilgsniu kiekvieną paukštį, plaukiantį nuo vieno slėnio krašto į kitą, uodžiu visus kvapus, geriu visus garsus, o žodžių vis neturiu. Per didelė ta banga, kuri dabar neša mane. Lietuva, – pagalvoju: tame slėnyje kaip delne ją matau. Čia ji atsiveria kaip kokioj liaudies dainoj, kaip raštuotoj lovatiesėj ar senam senam dokumente. Arba žemėlapy, kur ir reljefas, ir gyvenvietės buvo žymimos ne sutartiniais ženklais, o piešiamos „iš paukščio skrydžio“. Taip lyg miniatiūra. Užsikabintum ant kaklo – kaip mūsų tėvai škaplierius, ir niekad nenusiimtum.“
(Dienoraštis be datų. Vilnius, 1981, p. 183)
