„Vytauto Didžiojo“ paminklą iš šviesiai rausvo Ukrainos granito iškalė skulptorius Gediminas Jokūbonis, architektas Vytautas Čekanauskas. Skulptorius įgyvendino daugelio birštoniečių mintis – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.
Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta atidengiant paminklą Vytautui Didžiajam Birštone 1998-07-18
Į Birštoną vėl atjojo Vytautas.
Nebuvo jis čia gal jau 600 metų.
Išnyko per tą laiką buvusios neaprėpiamos girios, pilnos įvairiausių žvėrių. Ne sykį čia jis pats buvo medžiotojas. Varovai su skalikais privarydavo pilną Žvėrinčių briedžių, stirnų, elnių, meškų, šernų, dažnai ir taurą atgindavo… Galima spėti, kad ant kokio akmens prisėdęs ir į Nemuną žiūrėdamas Vytautas čia apmąstė ne vieną karo žygį, ne vieną gudrų diplomatinį planą sukūrė ar šiaip kokią savo meto aktualiją apsvarstė. Ir Nemunas jam padėjo, nes būtent Nemunas buvo pagrindinė jo valstybės ašis, Lietuvos lopšys, jos lizdas. Prie Nemuno būrėsi ir augo Lietuva. / … /
Talentingasis Lietuvos skulptorius Gediminas Jokūbonis nukalė jį čia kaip kokį mūsų istorijos kentaurą, tarsi suaugusį su žirgu, tuo būdu pabrėždamas Vytautą kaip kovų ir žygių žmogų. Gerai, kad jis čia, Birštone, be kalavijo. Bet Vytauto tema neišsemta – kaip ir Lietuvos tema. Svarbu, kad jis neliktų vienas. Svarbu, kad mes, pažvelgę į jį, ne tik (ir ne tiek) prisimintumėm savo valstybės praeitį, kiek pagalvotumėm apie savo dabartį ir jos ateitį. Vytautas reikalauja galvoti apie valstybę. Ne apie valstybė sau, savo partijai ar kokiai nors sąjungai, bet apie valstybę lietuvių tautai. Apie valstybę Lietuvos žmogui. Kaip apie namus, kur kiekvienas galėtų jaustis ir laisvas, ir saugus.
Mūsų krašte turbūt nėra žmogaus, kurio širdis nevirpteltų, išgirdus žodžius „Vytautas Didysis“. Nevirpteltų iš pagarbos, dėkingumo, meilės, pasididžiavimo. Juk šis vardas – tai Lietuvos simbolis. Amžinai aktualus simbolis. Spindintis mūsų istorijoje, šviečiantis mūsų dabartyje.
Eikime paskui jį.
Kartu su Nemunu.
Kartu su mūsų žeme ir mūsų dangumi.
(Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė, p. 307)
