IMG_2277

GIEDANTIS PAUKŠTIS

2025 m. liepos 5-ąją Druskininkuose atidengta poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui skirta skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Lino Krūgelio sukurta skulptūra „Giedantis paukštis“. Skulptūra stovi poeto vardu pavadintame skvere T. Kosciuškos gatvėje. (T. Kosciuškos g. 2, Druskininkai, 66116 Druskininkų sav.)

Ši skulptūra – tai ne tik meninis akcentas Druskininkų miesto erdvėje, bet ir gyva poeto dvasios išraiška. Į skulptūrą įkomponuotos Justino Marcinkevičiaus eilės, kurios tampa jos neatsiejama dalimi – „Tegul tas paukštis vis dar gieda man“, „tai tu buvai, kai taip žydėjo laukas“, „Žvaigždėtas dangau / tavo tyla / peraugo visą / mano kalbą“. Tekstai ne tik skaitomi, bet ir jaučiami – iškalti, įkūnyti akmenyje, lyg tęstų poeto pradėtą pokalbį su laiku, žmogumi, Tėvyne.

Poeto atminimą įprasmino ne tik menininkai, bet ir visa bendruomenė – Druskininkų gyventojai bei žmonės iš visos Lietuvos. Skulptūros sukūrimui buvo surinkta daugiau nei 100 tūkst. eurų paramos, o rėmėjų sąraše – net 97 mecenatai. Didžiausiems rėmėjams skirtos 16 įbetonuotų vardinių plytelių, kurios amžiams liks šalia skulptūros, lyg dar vienas įrašas gyvoje tautos atmintyje.

Justinas Marcinkevičius dažnai lankėsi Druskininkuose – čia vyko jo kūrybos vakarai, susitikimai su skaitytojais. Būtent čia gimė istorinė drama „Mindaugas“, kurioje poetas ieškojo tautos savasties.


Dabar jis graudžiai glaudžiasi prie žemės,
užklodamas ją šiurpstančiais sparnais.

Saulėlydžiu pasruvusios jo akys
atsimena saulėtekio viršūnę,
giesmė jo virpa, glostoma nakties.

Krūtinėj tyliai šylasi gimtinės
dar gyvas trupinys: saldžioji duona,
kraujuojanti po peilio ašmenim
ant nepasotinamo amžių stalo:

giedokim, paukšti, vis priklaupdami
prie ašaros ugniavietės, prie džiaugsmo
apleisto kapo. Šviečia tamsoje
nekaltas kraujo lašas – žiburėlis,
ak, nepasiekiamam tiesos lange.

(Marcinkevičius, Justinas. Amžino rūpesčio pieva, 2005,  p. 23)


(Marcinkevičius, Justinas. Amžino rūpesčio pieva, 2005,  p. 323)


iškalbėtas išsemtas
jau galima būtų
užversti
akmenimis

žvaigždėtas dangau
tavo tyla
peraugo visą
mano kalbą

kaip kriauklę
pridedu ją prie ausies
tolimas
nesuprantamas ošimas

(Marcinkevičius, Justinas,Eilėraščiai iš dienoraščio, 1993, p. 123)