1 (3)

Skulptūrų parkas

2025 m. Prienuose įkurtas skulptūrų parkas, skirtas vienam iškiliausių Lietuvos poetų, kraštiečiui Justinui Marcinkevičiui, tapo gyvu kultūriniu paminklu, kuriame poeto mintys atgimsta per medžio meistrų kūrinius. Ši idėja buvo įgyvendinta Medžio drožėjų plenere, organizuotame Prienų rajono savivaldybės ir VšĮ „Meninė drožyba“.

Plenero metu 14 kūrėjų iš įvairių Lietuvos kampelių visą savaitę kūrė medžio skulptūras, įkvėptas Justino Marcinkevičiaus tekstų, kurios šiandien kviečia praeivius į dialogą su poezija. Tarp jų – Kęstutis Krasauskas, Egidijus Impolis, Tautvilas Povilionis, Kęstutis Benedikas, Kęstutis Grigonis, Justina Kašponytė, Vytenis Sakalauskas, Raimundas Puškorius, Tomas Bagdonas, Ema Berulytė, Normantas Lazauskas, Edvinas Laukaitis, Tomas Grybauskas ir plenero sumanytojas Algimantas Sakalauskas.

Plenere dalyvavo ir du pedagogai su keturiais mokiniais, tad parko erdvę papildė ir kūriniai vaikams – skulptūros pagal žaismingas, poeto vaikų mėgstamas poemas: „Grybų karas“ ir „Voro vestuvės“. Jos papuošė Prienų meno mokyklos bei lopšelio-darželio „Saulutė“ aplinką.

Skulptūrų parkas – tai daugiau nei meno ekspozicija. Tai – atvira erdvė poeto atminimui, kūrybai ir bendrystei, kur kiekvienas kūrinys byloja, kviečia sustoti ir įsiklausyti. Skulptūrose iškalti Justino Marcinkevičiaus žodžiai, tampa neatsiejama kūrinio dalimi, o jų buvimas atviroje viešojoje erdvėje leidžia jiems gyventi tarp žmonių, kasdienybėje, širdyse.

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.

(Marcinkevičius, Justinas. Poezija. Pirmoji knyga, 2000,  p. 67)

– iškalta Justinos Kašponytės skulptūroje, kurią įkvėpė eilėraštis „Autoanalizė“. Skulptorius Kęstutis Benedikas savo kūrinyje įamžino eilėraščio „Judėjimas“ žodžius:

Judėjimas

Akis įsmeigę, rankas ištiesę,
Apakę savo šviesa,
Eina ir eina žmonės į tiesą,
Nors patys – yra tiesa.

Patys ją nešasi savo kūne,
Žino – nežino – vis tiek.
Patys sau supila naują viršūnę,
Kad būtų ko siekt.

Eikite, eikite, eikit, žmonės,
Eikit protinga minia.
šitoj žmogaus ir tiesos kelionėj
Kažkur jūs rasit mane.

Saulė po kojom tekės ir leisis,
Viskas bus kelyje.
Paskui saulę eisi ir eisi,
Rankom sukdamas ją.

Vakaras aukštą laužą kūrena,
Degina tavo stabus.
Tik vieną kartą perėjai sceną –
Aplodismentų nebus.

(Marcinkevičius, Justinas. Poezija. Pirmoji knyga, 2000,  p. 68)

Skulptūrose iškalti žodžiai – lyg kelrodė žvaigždė, kviečianti kiekvieną širdyje atrasti poetą, tiesą ir žmogų.

Skulptūrų parkas Prienuose – tai naujas kultūrinis traukos taškas, gimęs iš meilės žodžiui, menui ir tėvynei. Tai erdvė, kur Justino Marcinkevičiaus dvasia gyva – kaip iš medžio kalbančios mintys, kaip žmonių rankomis ir širdimis sukurtas paminklas.