Alksniakiemyje išlikęs pradžios mokyklos, kurioje mokėsi Justinas Marcinkevičius, pastatas.
Justinas Marcinkevičius apie Alksniakiemio pradinę mokyklą:
„Aš priklausau prie tokių žmonų, kurie pradėjo savo mokslus dar prieš II-ąjį pasaulinį karą. Pradžios mokyklą baigiau dar nepriklausomojoje Lietuvoje. Ta pradžios mokykla – tai paprastas kaimo namas, kurio viename gale gyveno mokytojas su šeima, o kitame – mes, visų keturių skyrių moksleiviai. Atėjau nepažindamas jokios raidės. Ir, žinoma, to mokytojo atminimas man yra šventas. Net vieną eilėraštį esu jam dedikavęs.“
(Pažadėtoji žemė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,2009, p. 276.)
Justinas Marcinkevičius apie savo mokytojus:
„Tėviškėje prasideda žmogus, čia jis gauna viską, be kone galėtų žmogumi būti: kūną, dvasią, kalbą, moralę, žemę ir dangų…Nebepajėgčiau išvardinti visų, palikusių didesnius ar mažesnius pėdsakus mano vaikystėje. Matyt, tektų vardinti ne vien žmones, bet ir medžius, ir paukščius, ir kalnelį už gryčios, ir jau išdžiūvusią Skrodę, ir darbus, kuriuos dirbau, ir dainas, kurias dainavau… Su dėkingumu ir gilia pagarba ištarsiu savo mokytojus: Alksniakiemio pradinės mokyklos mokytoją Antaną Garmų, Prienų „Žiburio“ gimnazijos įkūrėją ir ilgametį direktorių kun. Feliksą Martišių, mokytojus Genovaitę Andrašiūnienę, M. Gudėną, A. Lyberį… Kas aš būčiau
be jų prisilietimo? Obe savo viso gyvenimo draugo Jono Kazlausko, be kitų mokslo ir jaunystės draugų? Galvoju apie juos kaip apie brolius ir seseris.“
(Pažadėtoji žemė, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 127)
